Fotografijos muziejuje vyks aukcionų namų „Ars Via“ leidinio „Benediktas Henrikas Tiškevičius. SUGRĮŽIMAS“ ir parodos „Grafo Tiškevičiaus fotografijos studija. Epochų inscenizacijos“ pristatymas. Renginyje dalyvaus leidinio sudarytojas Dainius Junevičius, leidėjų atstovė Gražina Petraitienė, menotyrininkas Virginijus Kinčinaitis ir parodos kuratorė, Fotografijos muziejaus vadovė Vilija Ulinskytė-Balzienė.
Iš Lietuvos kilęs ir didžiąją gyvenimo dalį praleidęs Prancūzijoje, bet nuolatos į gimtąjį kraštą sugrįždavęs, grafas Benediktas Henrikas Tiškevičius (1852–1935) kelis dešimtmečius rimtai užsiiminėjo fotografija. Jis buvo Prancūzijos fotografijos draugijos (Société française de photographie) ir Paryžiaus fotoklubo (Photo-club de Paris) narys (atitinkamai nuo 1884 ir 1895 m.), piktorialinės fotografijos meistras, aktyviai dalyvavęs Europos fotografų judėjime.
Ilgą laiką manyta, kad visi grafo nuotraukų negatyvai ir atspaudai žuvo per gaisrą, apie jo kūrybą buvo sprendžiama iš negausių originalų ir publikacijų spaudoje, skelbtų jam gyvam esant. Galbūt todėl B. H. Tiškevičius, kaip fotografas beveik visą XX a. Europoje buvo mažai žinomas ir prisimintas tik amžiaus pabaigoje, kai Nicephore’o Niepce’o muziejus 1993 m. įsigijo apie 80 jo nuotraukų originalų.
Galima laikyti stebuklu, kad išliko ir lietuvių kolekcininko Gedimino Petraičio (1956–2021) dėka į Lietuvą pateko unikalus, daugiau kaip penkių šimtų B. H. Tiškevičiaus fotografijų rinkinys. Pristatomoje knygoje skelbiamos rinkinio nuotraukos, darytos 1891–1899 m. Prancūzijoje, kitose Vakarų Europos šalyse, Lenkijoje, Lietuvoje bei netoli Nalibokų girios buvusiame Vialos dvare dabartinėje Baltarusijoje.
Knygą parengė tarptautinis kolektyvas – XIX a. Lietuvos fotografijos istorikas D. Junevičius, keleto knygų apie prancūzų piktorializmą autorius, Panthéon-Sorbonne universiteto profesorius, ilgametis Prancūzijos fotografijos draugijos prezidentas Michelis Poivert’as ir Lenkijos fotografijos istorikė, fotografijos istorijos ir teorijos tyrimų žurnalo „Dagerotyp Daguerreotype. Studies in the history and theory of photography“ vyriausioji redaktorė ir Karališkųjų Lazienkų muziejaus direktoriaus pavaduotoja Małgorzata Grąbczewska.
Dalį G. Petraičio sugrąžinto B. H. Tiškevičiaus fotografijų palikimo įsigijo Šiaulių „Aušros“ muziejaus padalinys – Fotografijos muziejus. Šią kolekciją papildęs kitur surastais eksponatais ir iš įvairių institucijų Lietuvoje bei užsienyje skolintais kūriniais, Fotografijos muziejus parengė grafo B. H. Tiškevičiaus meninių fotografijų kūrybos analizei skirtą parodą „Grafo Tiškevičiaus fotografijos studija. Epochų inscenizacijos“. Ši paroda yra trijų parodų ciklo, vienu metu veikiančio skirtingų Lietuvos muziejų parodų salėse, dalis (kitos parodos eksponuojamos Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus Vilniaus paveikslų galerijoje ir Kauno rajono muziejaus Raudondvario pilyje).
Parodoje koncentruojamasi į įvairiapusę B. H. Tiškevičiaus asmenybę ir jo kūrybinius ieškojimus fotografijoje. Nors jau pačiose pirmosiose kelionėse, į kurias jis leidosi su artimu bičiuliu fotografu Bronislovu Javorskiu, atsiskleidė vos dvidešimtmetį perkopusio grafo užmojis fotografijose fiksuoti savo kelionių akimirkas ir tolimų kraštų kultūrą, žmones, nežinome tiksliai, kada jis pradėjo fotografuoti pats. Yra išlikęs tik keliautojo Stefano Šolco-Rogožinskio, kurio kelionę į Kamerūną grafas rėmė, liudijimas apie tai, kad apie 1883 m., momentinės fotografijos eros pačioje pradžioje, Tiškevičius jau buvo patyręs fotografas. Pradžioje B. H. Tiškevičius keliaudamas fiksavo savo ir bendrakeleivių įspūdžius, aplankytų kraštų gamtovaizdžius, kaimo vietovių ir miestų gatvių kasdienybės akimirkas. Į jo objektyvą pateko įvairių socialinių sluoksnių žmonės, į kuriuos fotografas žvelgė antropologišku tyrėjo ir menininko žvilgsniu. Tarp jo kelionių reportažų matome tiems laikams būdingų etnografinių tipų fotografijų ir įspūdingų, gilių, meniškų portretų. Meninės etnografinės kelionės – taip jis pats įvardijo savo kelionių fotografijos intenciją.
Fotografija virto B. H. Tiškevičiaus gyvenimo būdu. Jis įsirengė fotolaboratorijas ir paviljoną savo namuose Paryžiuje ir Vialos dvare, buvo apsirūpinęs moderniausia tų laikų fotografine įranga. Reportažinės fotografijos rinkinius papildė kūrybiniai ieškojimai ir eksperimentai – Tiškevičius tapo Lietuvos vaizduotės fotografijos pirmeiviu. Tapęs aktyviu Paryžiaus fotografų – menininkų bendruomenės nariu, dalyvavo parodose, publikavo savo kūrinius leidiniuose greta pripažintų to meto Prancūzijos fotografų-menininkų Konstano Piujo (Constant Puyo), Robero Demaši (Robert Demachy) ir kitų, prancūzai jį laikė savo šalies fotomenininku.
Paryžietiška aplinka ir Paryžiaus fotografijos klubo, kuriame buvo susibūręs to meto prancūzų progresyviosios fotografijos elitas, idėjos, jų tikslai įtvirtinti fotografijos kaip meno pozicijas, pasitelkus kūrybinės fotografijos, piktorializmo estetiką, darė neabejotiną įtaką B. H. Tiškevičiaus kūrybai. Piktorializmui būdingas siekis fotografiją priartinti prie dailės, atkartojant tapybos siužetus ir jai būdingas kompozicijas fotografijose, dominuoja šio laikotarpio grafo kūrybinėje fotografijoje.
XIX a. paskutinįjį dešimtmetį jis įsitraukė į savitų režisūrinių kompozicijų kūrimą gyvųjų paveikslų stiliumi. Tokios fotoinscenizacijos, kaip viena iš vaizduotės fotografijos krypčių, kai fotografas surežisuoja ir įgyvendina savąjį įsivaizduojamos tikrovės ar mito meninį vaizdinį, pasirodė piktorializmo pionierių darbuose dar XIX a. viduryje ir randa atgarsių šiuolaikinėje fotografijoje. Tiškevičius aistringai paniro į šį fotografinės vaizduotės pasaulį. Jo sukauptos vertingos ir gausios įvairių šalių ir epochų kostiumų kolekcijos, meno kūriniai, baldai, kiti kolekciniai atributai leido jam sukurti įvairiausių siužetų – mitologinių, etnografinių ar saloninių – inscenizacijas.
Parodoje daugiausia eksponuojami šie B. H. Tiškevičiaus kūrybiniai eksperimentai ir meniniai pasiekimai, interaktyviai audiovizualine forma pateikiami įvairūs jo kūrybos kontekstai. Parodos turinys adaptuotas ir pristatomas regėjimo ir klausos negalią turintiems žmonėms (koordinatorė Sigita Kupscytė).
Išskirtinu inovatyviu formatu, atskira virtualios realybės (VR) aplinkoje sukurta virtualia paroda „Gyvųjų paveikslų fotografija. Po šimtmečio“ pateikiamos B. H. Tiškevičiaus ir šiuolaikinių Lietuvos menininkų kūrybos paralelės (kuratorė Teklė Tomkutė-Vaičiulienė). Virtualios realybės parodoje eksponuojami Vito Luckaus, Audriaus Puipos ir Gintauto Trimako, Sauliaus Paukščio, Svajonės ir Pauliaus Stanikų, Nomedos Urbonienės ir Elenos Valiukaitės kūriniai.
Eksponatus ir eksponatų kopijas parodai skolino: Lietuvos nacionalinis dailės muziejus, Kauno rajono muziejus, Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus, Trakų istorijos muziejus, Kretingos muziejus, Palangos kurorto muziejus, MO muziejus, Nicephore Niepce muziejus (Chalon-sur-Saône, Prancūzija), Prancūzijos nacionalinė biblioteka Paryžiuje, Rijks muziejus (Amsterdamas, Nyderlandai), Nacionalinis muziejus Varšuvoje, Lenkijos nacionalinė biblioteka Varšuvoje, Varšuvos karališkosios pilies muziejus, Ciechanowieckių fondas, Gintautas Trimakas, Paulius ir Svajonė Stanikai.
Organizatorius Šiaulių „Aušros“ muziejaus padalinys – Fotografijos muziejus.
Partneriai: Lietuvos nacionalinis dailės muziejus, Kauno rajono muziejus, aukcionų namai „ARS VIA“, Gediminas Petraitis, Gražina Petraitienė, Dainius Junevičius, Lenkijos institutas Vilniuje, Prancūzų institutas Vilniuje, Lietuvos Respublikos ambasada Prancūzijos Respublikoje, Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjunga, VšĮ „Kino pavasaris“.
Projektą iš dalies finansuoja Lietuvos kultūros taryba.
Pagrindinis rėmėjas UAB „Grafų baldai“.
Rėmėjai: Aukcionų namai „ARS VIA“, Šiaulių miesto savivaldybė.
Informaciniai rėmėjai: LRT, „Etaplius“.
Paroda fotografijos muziejuje veiks iki 2021 m. spalio 3 d.
Informaciją teikia Šiaulių „Aušros“ muziejaus Fotografijos skyriaus vedėja Vilija Ulinskytė-Balzienė ir kultūrinės veiklos vadybininkė Lina Liesienė (tel. 8 41 524393).