Paieška...
Išplėstinė paieška
Uždaryti
background

Jolantos Rudokienės piešinių paroda „Žymuo“

2022-05-12

Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešosios bibliotekos III a. galerijoje

Gegužės 12 d., ketvirtadienį, 17.30 val.  atidaroma Jolantos Rudokienės piešinių paroda „Žymuo“.

Paroda veiks iki birželio 20 d.

Ši mano darbų paroda susideda tarsi iš dviejų dalių – pagrindinės temos ir nejučia prisigretinusios minties apie žmogaus vidinius išgyvenimus karantino laikotarpiu. Savo pagrindinę temą seniai gludinau mintyse, siekiau ją realizuoti, bet taip jau nutiko, kad kurį laiką gyvename tarsi izoliuoti vieni nuo kitų (saugiai), ir ta izoliacija man pasirodė lyg tęsinys mano pirminės minties, kai turi ir neturi, kai esi pats su savimi ir atrandi savyje daug prieštaravimų ir desperacijos. Abi tos temos tarsi prieštarauja viena kitai, bet yra glaudžiai susijusios, susipynusios.

Gyvenu Lietuvoje, esu lietuvė, viena iš nedidelio skaičiaus pasaulio žmonių, kurie vadina save lietuviais. Nedidelė ta Lietuva ir mažai tų piliečių, kurių dalis pasklidusi po pasaulį. Ar esu patriotė? Atsakymas būtų „Taip“. Ko gero, su metais vis daugiau atrandu savyje to lietuviškumo. Žymuo – tai tam tikras matas pasirinktoje analizuoti temoje.

Keliaudama po Lietuvą ir vis žavėdamasi savo gimtine, jos tuo nesumeluotu tikrumu, nejučia imu analizuoti save – kiek manyje yra lietuvės? Mano tėvelis kilęs iš Anykščių rajono Andrioniškio kaimo, jo tėvas – kaimo šviesuolis, paštininkas, buvo lenkas, o mama lietuvė. Mama yra kilusi iš Marijampolės rajono Obelynės kaimo, labai žymių šeimų – Gustaičių ir Montvilų – palikuonė. Jos giminėje buvo susimaišę lietuviai, prancūzai ir rusai. Mano tėvai susipažino Sibire, tremtyje. Aš gimiau jau Lietuvoje, Radviliškyje, nes tėvai į Lietuvą grįžo iškart po Stalino mirties, dar neturėdami reabilitacijos dokumentų ir negalėjo apsigyventi paliktuose namuose. Jie neturėjo to pasirinkimo. Aš gyvenu Panevėžyje, nes tai mano vyro gimtasis miestas, nes toks buvo mano pasirinkimas baigus mokslus.

Dabar šiame atvirame pasaulyje bet kuris žmogus gali pasirinkti sau tinkamą gyventi šalį, miestą ar kaimą. Bet ir išvykę dauguma nenustoja būti lietuviais, nes, atėjus laikui, daugelis atsigręžia į savo šaknis. Savo darbais pabandžiau susidėlioti prisiminimus, jausmus ir mintis, analizuodama nustatyti sau tą lietuviškumo žymenį, kuris man asocijuojasi su mano tėvų gimtaisiais namais, likusiais jų sapnuose, svajose, pasakojimuose, į kuriuos jie niekada taip ir negrįžo.

Šiuo metu vis dar gyvenam savotiškoj izoliacijoj – lyg ir yra galimybė virtualiai bendrauti, bet ilgesys tikro gyvenimo ir tikro bendravimo pasidaro labai aštrus ir norisi kuo greičiau grįžti į tikrovę, GRĮŽTI NAMO. 

Jolanta Rudokienė