Ilgametis Šiaulių sporto centro „Dubysa“ stalo teniso treneris Valdas Sereika švenčia 70 metų jubiliejų. Dar antroje klasėje trenerės Julijos Urbšienės pakviestas ateiti į stalo teniso treniruotes, kaip pats jubiliatas juokauja, jas lanko iki šiol. Keitėsi laikai, treniruočių sąlygos, daugybė auklėtinių kartų, keitėsi ir pats stalo tenisas. Tik treneris Valdas išliko ištikimas pirmai ir vienintelei sporto šakai jo gyvenime, kurios paslaptimis, subtilybėmis bei per daug metų sukaupta patirtimi dar ir dabar dalinasi su jaunąja sportininkų karta.
Patiko ir pasiliko
Stalo tenisas Valdo Sereikos gyvenime atsirado antroje klasėje. Lankant tuometinę 5-ąją vidurinę (dabar Didždvario gimnazija), Lietuvių kalbos mokytoja dirbusi, stalo tenisą pati žaidusi Julija Urbšienė pakvietė ateiti išmėginti stalo teniso sporto šaką.
„Trenerė J. Urbšienė mokėdavo prikalbinti, sudominti. Pirmosios treniruotės vykdavo dabartinės Šiaulių menų mokyklos patalpose, greta miesto centrinio parko. Aš iki tol nieko nesportavau. Stalo tenisas – pirmoji ir vienintelė sporto šaka mano gyvenime. Patiko ir įsitraukiau. Žinoma, būdavo patingėdavau, kartais tyčia praleisdavau treniruotę, o netoliese gyvenanti trenerė užeidavo net į namus ir klausdavo, kodėl neatėjau. Tekdavo raudonuoti, neva pamiršau“, - pradžią prisiminė V. Sereika.
1968-aisiais, atidarius 11-ą vidurinę mokyklą (dabartinė Rasos progimnazija), jos rūsyje buvo įrengta specializuota stalo teniso salė. Į šia mokyklą nuo aštuntos klasės perėjo mokytis ir pašnekovas.
„Vietos ten nebuvo daug, patalpa buvo ganėtinai siaura, bet ilga. Labiausiai trenerė ir mes visi džiaugdavomės, kad skirtingai, nei glaudžiantis kurioje nors kitoje salėje, nebereikėjo sulankstyti ir tampyti sunkių stalo teniso stalų. Jie tapo stacionarūs. Taip patekęs į geros trenerės rankas ir pasilikau, sportavau, kol pabaigiau mokyklą. Pabaigęs studijas ir gavęs paskyrimą darbui, vėl grįžau į tą pačią stalo teniso salę „Rasos“ progimnazijoje, tik jau kaip treneris“, – prisiminimais dalinosi treneris.
Vienintelė darbovietė
Mokydamasis vidurinėje mokykloje ir žaisdamas stalo tenisą V. Sereika nuolat dalyvaudavo įvairių amžiaus grupių čempionatuose, turnyruose. Visuomet buvo neblogas žaidėjas, bet ne pats geriausias, tačiau vieną kartą ir jam pavyko visus nustebinti: 10 klasėje, Širvintose vykusiame čempionate jis tapo Lietuvos jaunių čempionu.
Baigęs mokyklą, 1972 metais įstojo į Lietuvos valstybinį kūno kultūros institutą (dabartinis LSU). Studijuodamas Kaune, dar žaisdavo Kauno miesto pirmenybėse, Lietuvos čempionatuose. Baigiant studijas, Valdas gavo paskyrimą dirbti treneriu Šiauliuose ir nuo 1976 metų jis drauge su savo buvusia trenere J. Urbšiene, jau kaip kolegos, pradėjo ugdyti jaunąją stalo tenisininkų kartą. Įsidarbinęs tuometinėje Šiaulių vaikų ir jaunių žaidimų sporto mokykloje (dabartinis sporto centras „Dubysa“) Valdas Sereika čia dirba jau 48 metus.
„Gavau paskyrimą, įsidarbinau ir dirbu iki šiol. Tai vienintelė mano darbovietė per gyvenimą, tikiuosi, kad ir paskutinė. Kai pradėjau dirbti treneriu, Rasos progimnazijoje stalo tenisas buvo labai populiarus. Mums net nereikdavo ieškoti vaikų, jie patys ateidavo ir prašydavosi priimami. Aš kaip žaidėjas buvau vidutinis, todėl siekiau tapti kuo geresniu treneriu ir pavyzdžiu savo auklėtiniams“, – pasakojo V. Sereika.
Sudėtingas laikotarpis
Per ilgus trenerio darbo metus tobulėjo ne tik inventorius, kuris naudojamas stalo tenisui, tačiau ir pati sporto šaka. Ji tapo greitesnė, dinamiškesnė. Treneris prisimena, kad darbo pradžioje tekdavo ieškoti būdų, kaip gauti kamuoliukų ar rakečių, kad galėtų vesti treniruotes.
„Buvęs bendrakursis atsiųsdavo kamuoliukų, vaikų tėveliai per gimines atsisiųsdavo, trenerė Julija Urbšienė per pažintis gaudavo iš užsienio šalių. Naudodavome vietnamietiškas raketes ir kamuoliukus, jie buvo pigiausi“, – sunkius laikus prisimena treneris.
Pasak pašnekovo, stalo tenisas tuo metu buvo labai brangus sportas. Jei dabar vienos pusės stalo teniso raketės guma kainuoja apie 30–50 eurų, tai trenerio karjeros pradžioje už gumas galėjai pakloti vos ne visą algą.
„Vilniuje stovyklaudavo stalo teniso rinktinės, jos būdavo aprūpinamos inventoriumi. Mes vykdavome, tardavomės ir iš rinktinės narių pirkdavome gumas, kurias po to klijuodavome ant rakečių. Įsivaizduokite, jei trenerio atlyginimas buvo apie 100 rublių, o vienos pusės gumos kaina siekė 20–30 rublių. Prisimenu, kai buvome išvykę į Europos čempionatą, po varžybų eidavome ieškoti turtingesnių šalių žaidėjų išmestų gumų. Atsirasdavo ir perpardavinėtojų, kurie surinkdavo panaudotas gumas ir jas pigiau parduodavo mums. Teko suktis, kad vaikams galėtum suteikti geresnes sąlygas“, – įvairias situacijas prisiminė treneris Valdas.
Ne veltui plėšyti sportbačiai
Tarp trenerio auklėtinių pasiekimų – įvairių amžiaus grupių Lietuvos čempionai. V. Sireika stebi, kaip jo buvusiems mokiniams sekasi žaisti stalo tenisą jau baigus sporto mokyklą.
„Vaikų per visus tuos metus esu išugdęs labai daug. Pirmai mano auklėtinių kartai dabar jau netoli 60-ties. Stalo tenisas – toks sportas: jei kūnas leidžia judėti, gali žaisti iki pat senatvės. Nesenai mano buvęs auklėtinis tapo Šiaulių miesto čempionu, nors jam jau apie šešiasdešimt. Į treniruotes buvę mokiniai atveda ir savo atžalas, taip tęsdami savo šeimų stalo teniso tradicijas. Ateina vaikas į treniruotę ir labai greitai pasimato, ar jis turi savybes, būtinas stalo teniso žaidėjui. Pamatai, kaip jis pajaučia, kokiu smarkumu mušti, kokiu kampu pakreipti raketę. Kaip ir visose sporto šakose, taip ir pas mus: talentas ir darbštumas – raktas į pergales. Išmokyti technikos gali kiekvieną vaiką. Tačiau, kad užaugintum gerą sportininką, turi labai daug dalykų sutapti – vaikas turi būti gabus, norėti siekti rezultato, turi palaikyti tėvai, būti kantrus treneris, žinoma, reikia ir finansų, jei nori važinėti po turnyrus ir kaupti patirtį“, – pasakojo treneris Valdas.
Treneris pasakoja, kad ne vienas buvęs auklėtinis mėgino tapti stalo teniso treneriu, tačiau vos keliems pavyko užsikabinti ir džiaugtis savo auklėtinių pasiekimais.
„Visuomet sakiau, kad tavo darbo įvertinimas yra tuomet, kai auklėtinių pasiekimai tampa aukštesni nei tavo paties. Aš kaip treneris esu ramus, kadangi mano buvę auklėtiniai, dabar jau stalo teniso treneriai, savo auklėtinius atvedė ant aukščiausio apdovanojimų pakylos laiptelio. Džiaugiuosi ir didžiuojuosi Panevėžyje dirbančiu treneriu Ryčiu Velička ir mano kolegė Šiaulių sporto centre „Dubysa“ Lina Sabaliauskiene“, – auklėtinių pasiekimais džiaugėsi V. Sereika.
Pasitikdamas jubiliejų, treneris sako, kad apžvelgęs visą gyvenimą ir daugiau kaip 60 metų jį lydintį stalo tenisą dažnai prisimena tėvų ištartus žodžius.
„Man tėvai sakydavo, kad be reikalo plėšau sportinius batelius tose treniruotėse, nes vis tiek iš to gyvenime duonos nevalgysiu. O pasirodo, kad kaip tik ši sporto šaka ir tapo kertine mano gyvenime. Esu dėkingas žmonai, kuriai tekdavo didelis krūvis auginant vaikus ir prižiūrint buitį. Varžybos vykdavo po dvi–tris dienas, mobiliųjų telefonų nebūdavo, susisiekti neįmanoma. Užauginome dvi dukras, džiaugiamės anūkais. Stengiuosi visuomet vadovautis posakiu, kad svarbiau išugdyti ne gerą sportininką, o teisingą ir sąžiningą žmogų“, – pokalbį baigė treneris Valdas Sereika.
Informacija ir nuotraukos Šiaulių sporto centro „Dubysa“/ Justinas Visockas