Rudens lygiadienis arba Lygė nuo seno laikytas mistiniu – senovėje tądien vykdavo sambariai (bendraminčių, bendradarbių susibūrimai), buvo dėkojama dievams už derlių. Šią dieną, pagal senuosius papročius, netinka būti vienam namuose. Garsus XV a. lenkų istorikas J. Dlugošas rašė: „Lietuviai turėjo savo šaliai būdingą senovinį apeiginį paprotį: prisirinkę žemės duodamų vaisių, spalio mėnesio pradžioje drauge su žmonomis, vaikais ir šeimynykščiais eidavo į miškus, kuriuos laikė šventais, ir tris dienas iš eilės savo dievams aukodavo jaučius, avinus bei kitus gyvulius – sudegindavo juos; o pasibaigus trijų dienų aukojimo apeigoms, imdavo puotauti: žaidė, šoko, valgė ir numesdavo maisto bei nuliedavo gėrimo kaip auką dvasioms. Tarp visų kitų šis aukojimas buvo ypač svarbus ir kasmet atliekamas, ir niekam nevalia buvo jo nepaisyti.“ Laikas istoriko raštuose nurodytas pagal senąjį kalendorių, dabar jis atitiktų rugsėjo pabaigą.
Susirinkę malūnininko sodyboje, dėkodami už skalsą, vasaros gėrybes ir gerą šių metų derlių, ir mes atliksime aukojimo apeigą – sudeginsime iš šiaudų padarytus tradicinius simbolius. Svarbiausias jų – ožys. Kaip ir kitose Lietuvos vietose, taip ir Žaliūkių malūnininko sodyboje aukojamas ožys – šiaudinis.
Daugelis šiauliečių, pravažiuojančių pro malūnininko sodybą, mato kieme iškilusias tris nendrių skulptūras ir pagalvoja, kad per rudens lygiadienį jos bus sudegintos. Skulptūros, sukurtos gerai žinomų šiauliečių dailininkų Redos ir Arūno Uogintų iš nendrių – ilgaamžės medžiagos. Jos atlaikys lietų ir vėją, tad sodybos kieme stovės ne vienerius metus ir sudegintos nebus. O visai neseniai sukurta meškos skulptūra, stovinti pačiame sodybos viduryje, dar ir mažai kam matyta. Šventėje bus galima sužinoti, ką reiškia meška mums, šiauliečiams, kodėl ji tokia svarbi žemaičiams ir ką ji veikia rudens lygiadienyje. Prisiminsime, ką simbolizuoja kitos skulptūros – jautis, Rasa.
Prasminga, kad Rugsėjo 22-ąją, per rudens lygiadienį, Lietuvoje, Latvijoje ir netgi Gudijoje taip pat švenčiama Baltų vienybės diena, žyminti mūsų krašte vykusį Saulės mūšį. 1236 m. susivienijusios baltų gentys pasiekė triuškinančią pergalę prieš Kalavijuočių ordiną Saulės mūšyje ties Šiauliais. 2000-aisiais Lietuvos ir Latvijos Seimai Saulės mūšio dieną paskelbė Baltų vienybės diena.
Ir vaikai, ir suaugę, laukiantys sutemų ir ugnies, galės išmokti senoviškų žaidimų, nusivyti Lietuvos ar Latvijos vėliavų spalvų virvutę, išsikepti ir paragauti piemenų duonos, o sutemus, kaip ir daugelyje Lietuvos, Latvijos, Gudijos, Lenkijos ir kitų su baltų istorija susijusių pasaulio vietų, prie Žaliūkių vėjo malūno uždegsime baltų vienybės sąšaukos laužą. Kadaise ugnies sąšauka ant piliakalnių kvietė vienytis kovai – ginti savo žemes, gyvastį, kultūrą. Vienybė padėjo išlikti ir išgyventi tūkstantmetę istoriją Baltijos pakrantėje ir Europoje įsikūrusioms tautoms, todėl vienu metu uždegama ugnis šiandien taip pat prasminga.
Kviečiame šiauliečius, šalia malūno esančių vietos bendruomenių narius, neabejingus mūsų tautos praeičiai, trečiadienio vakarą susiburti Žaliūkių malūnininko sodyboje. Ugnis – ženklas, kad esame. Ugnies uždegimas vienu metu – mūsų visų vienybė. Kartu prie laužo būti ir vienytis kvies Šiaulių Dainų muzikos mokyklos folkloro ansamblis „Vieversėlis“ (vad. Arūnas Stankus) ir Šiaulių Gegužių progimnazijos folkloro ansamblis „Gasužis“ (vad. Rosita Kalinienė ir Arūnas Stankus).
Kūrendami laužą, prisiminsime ir dar vieną rudens lygės paprotį: ugnį, išneštą iš trobos per Kupolines, iš laukų vėl parnešime į malūnininko trobą ir įkursime krosnį. Ne veltui seniau sakydavo, kad per Kupolines ugnis išeina iš trobos į laukus, o per lygiadienį iš laukų sugrįžta į trobą.
Renginio organizatorė – Žaliūkių malūnininko sodyba. Rėmėjos: LR Kultūros taryba, Šiaulių miesto savivaldybė.
S.Milvidienės ir E. Tamošiūno nuotraukos
Informaciją teikia Šiaulių „Aušros“ muziejus
