 |
Civilinė sauga – veikla, apimanti valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų, kitų įstaigų, ūkio subjektų, nevyriausybinių organizacijų, gyventojų ir kitų šiame įstatyme nurodytų asmenų pasirengimą ekstremaliosioms situacijoms, veiksmus joms gresiant ar susidarius, ekstremaliųjų situacijų valdymą ir jų padarinių šalinimą, taip pat ypatingos svarbos subjektų pasirengimą užtikrinti atsparumą. |
Krizių valdymo ir civilinės saugos sistemą sudaro šie subjektai:
1) Vyriausybė;
2) Nacionalinio saugumo komisija;
3) Nacionalinis krizių valdymo centras;
4) Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerija;
5) ministerijos ir kitos valstybės institucijos ir įstaigos;
6) Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamentas prie Vidaus reikalų ministerijos (toliau – Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamentas) ir jam pavaldžios įstaigos;
7) savivaldybių institucijos ir įstaigos;
8) kitos įstaigos;
9) ūkio subjektai;
10) ekstremaliųjų situacijų operacijų centrai (toliau – operacijų centrai);
11) civilinės saugos pajėgos.
Krizių valdymo ir civilinės saugos sistemos uždaviniai:
1) stebėti, vertinti Lietuvos Respublikos Seimo nutarimu tvirtinamoje Nacionalinio saugumo strategijoje apibrėžtus rizikos veiksnius, pavojus ir grėsmes Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo interesams (toliau – grėsmės Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo interesams), perspėti apie šias grėsmes ir mažinti grėsmes šiems interesams;
2) vykdyti krizių ir ekstremaliųjų situacijų prevenciją, švietimą ir mokymą;
3) pasirengti įvykių, ekstremaliųjų įvykių, krizių ir ekstremaliųjų situacijų likvidavimui ir jų padarinių šalinimui, atlikti paieškos, gelbėjimo ir neatidėliotinus darbus;
4) perspėti ir informuoti gyventojus, valstybės ir savivaldybių institucijas ir įstaigas, kitas įstaigas, ūkio subjektus, veiklos vykdytojus, tarptautines humanitarines organizacijas ir nevyriausybines organizacijas (toliau tarptautinės humanitarinės organizacijos ir nevyriausybinės organizacijos kartu – NVO) apie gresiančią ar susidariusią krizę ar ekstremaliąją situaciją, išplatinti valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų turimą arba joms skirtą informaciją, siekiant išvengti galimos žalos arba ją sušvelninti;
5) susidarius įvykiams, ekstremaliesiems įvykiams, krizėms ar ekstremaliosioms situacijoms, užtikrinti gyvybiškai svarbių valstybės funkcijų atlikimo tęstinumą, organizuoti ir vykdyti priemones, kuriomis siekiama atkurti valstybės ir savivaldybių institucijoms ir įstaigoms, kitoms įstaigoms, ūkio subjektams, veiklos vykdytojams, NVO ir gyventojams būtiniausias gyvenimo (veiklos) sąlygas.
 |
Mobilizacija – valstybės, savivaldybių institucijų ar įstaigų ir ūkio subjektų veiklos pertvarkymas, taip pat karo prievolininkų šaukimas į privalomąją karo tarnybą ginti valstybės ir (ar) vykdyti Lietuvos valstybės tarptautinių įsipareigojimų. |
Priimančiosios šalies parama – darbai, prekės ir paslaugos, suteikiamos atvykstančioms pajėgoms.
Mobilizacijos sistemos subjektai – Lietuvos Respublikos Vyriausybė, Institucija, dalyvaujanti formuojant mobilizacijos politiką, Lietuvos kariuomenė, civilinės mobilizacijos institucijos, civilinėms mobilizacijos institucijoms pavaldūs subjektai ir mobilizaciniai ūkio subjektai.
Mobilizacijos sistemos ir priimančiosios šalies paramos teikimo uždaviniai yra:
- pasirengti vykdyti mobilizaciją;
- paskelbus mobilizaciją, užtikrinti valstybės ir savivaldybių institucijų ar įstaigų, ūkio subjektų ir piliečių paramą ginkluotosioms pajėgoms;
- paskelbus mobilizaciją, užtikrinti gyvybiškai svarbių valstybės funkcijų atlikimą;
- pasirengti ir teikti priimančiosios šalies paramą Lietuvos Respublikos teritorijoje.