Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenė, Šiaulių krašto žydų bendruomenė ir Šiaulių apskrities žydų bendruomenė pakvietė prisiminti ir pagerbti Šiaulių geto aukas. Pirmoji minėjimo dalis įvyko prie Trakų ir Ežero gatvių kampe esančio akmens, žyminčio žydų geto vartus. Čia buvo padėtos gėlės, pagal žydų tradicijas - akmenėliai, degamos žvakės.
Toliau eisena pajudėjo Chaimo Frenkelio vilos link. Vilniaus ir Ežero gatvių sankryžoje esančiame Pasaulio Tautų Teisuolių skvere pagerbti Šiaulių krašto žydus gelbėję lietuviai, žodį tarė Šiaulių meras Artūras Visockas.
„Visi iki vieno žinome, kas yra teisinga, o kas ne. Tik kartais, matydami neteisybę, nusprendžiame patylėti. Kai vienas patyli, kitas patyli, atsiranda sąlygos įvykti baisiems dalykams. O štai čia atiduota pagarba žmonėms, kurie nebijojo gelbėti pasmerktųjų ir taip nenusisuko nuo pagrindinių žmogiškųjų vertybių. Norint kad panašūs dalykai nesikartotų, kiekvienoje dienoje mes turime nebijoti būti teisingais“, – sakė meras A. Visockas.
Minėjimui persikėlus į simbolinę vietą – Chaimo Frenkelio vilos parką, į renginio dalyvius kreipėsi Seimo Pirmininkė, Šiaulių miesto garbės pilietė Viktorija Čmilytė-Nielsen, Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės pirmininkė Faina Kurliansky, Izraelio ir Vokietijos ambasadų atstovai, Šiaulių krašto ir Šiaulių apskrities žydų bendruomenių vadovai.
Žydų tautybės kompozitorių kūriniais ceremoniją papuošė Dalios Dėdinskaitės (smuikas) ir Glebo Pyšniako (violončelė) duetas „Duettissimo“, koncertuojantis prestižinėse pasaulio scenose.
Iki Antrojo pasaulinio karo Šiauliuose gyveno daugiau kaip 8500 žydų. Karo pradžioje maždaug tūkstančiui pavyko pasitraukti į Rusijos gilumą, tačiau, vokiečiams įsiveržus į Šiaulius, mieste buvo apie 14 000 žydų, tarp jų pabėgėlių iš Lenkijos, Klaipėdos ir pietinės Lietuvos miestų bei miestelių. Netrukus baltaraiščiai pradėjo persekioti žydus. Visą savaitę nuo 1941 06 28 jie masiškai suiminėjo žydų tautybės vyrus, varė juos į kalėjimą, o vėliau sušaudė už 12 km nuo Šiaulių esančiame Luponių miške.
1941-ųjų liepą buvo įsteigtas Šiaulių getas. Tiksliau, du – į pirmąjį pateko fiziškai stiprūs ir darbui tinkami jauni ir nevedę asmenys, į antrąjį – specialistai (gydytojai, mechanikai ir kiti). Šiuose getuose buvo įkalinta daugiau kaip 5950 žmonių.
1943 m. rugsėjį Šiaulių getas iš civilinės vokiečių okupacinės valdžios perėjo SS pavaldumui ir tapo griežto režimo koncentracijos stovykla.
Kadangi koncentracijos stovykloje negalėjo būti nedarbingų kalinių, netrukus buvo nuspręsta atsikratyti vadinamųjų nenaudingųjų. Lapkričio 5-ąją įvykdyta vadinamoji „vaikų akcija“, kurios metu Šiauliuose, Linkaičiuose, Zoknių aerodrome, Pavenčiuose ir Daugėliuose iš žydų buvo atimti 725 vaikai, o kartu išvežti 92 nedarbingi arba nedirbantys dėl ligos kaliniai. Prekiniais vagonais jie išgabenti į Osvencimą ir visi nužudyti.
1944 metais, Vokietijai pralaimint karą, buvo nuspręsta getą panaikinti. Kilo sumaištis – dalis kalinių nesėkmingai bandė bėgti. Tų pačių metų liepą Šiaulių getas buvo galutinai likviduotas, o jo kaliniai deportuoti į nacių koncentracijos stovyklas Dachau ir Štuthofe.
Išgyventi Holokaustą pavyko tik apie 500 Šiaulių žydų.