Pirmoji Dainų šventė, būnant aštuoniolikos
Su Aristidu susitinkame daugiau nei prieš 20 metų jo drauge su žmona Janina Šiauliuose įkurtoje „Akies“ galerijoje. Čia įrengtose stiklinėse vitrinose jis šiuo metu eksponuoja itin kruopščiai ir nuosekliai sudėliotus bei aprašytus įdomiausius savo Dainų šventei skirtos kolekcijos eksponatus. Dar daugiau jų galima rasti po visą galeriją pasklidusiuose nuotraukų ir iškarpų albumuose. Mat Aristido kolekcijoje be ženkliukų, kurių suskaičiuoja virš 600, yra įvairaus laikotarpio dainų švenčių programėlių, laikraščių, medalių, ženkliukus papildančių tautinių juostų, puodelių, nuotraukų, atvirukų, ne tik kvietimų ir bilietų į pačias šventes, bet ir itin riboto leidimo autobusų, vežusių keleivius į dainų šventes, bilietų.
Pirmą kartą pats Aristidas dainų šventėse dalyvavo ir asmeniškai gavo jų dalyvio ženkliukus 1980-ųjų vasarą. Su Šiaulių liaudies simfoniniu orkestru jis pasirodė birželį Šiauliuose vykusioje Dainų šventėje. Į liepą Vilniuje organizuotą Dainų šventę tuometinis aštuoniolikmetis, kuris mokėsi Šiaulių aukštesniosios muzikos mokyklos (dabartinės Šiaulių Sauliaus Sondeckio menų gimnazijos – aut. pastaba) trečiame kurse, vyko jau kaip mokyklos pučiamųjų orkestro narys.
Po trečios jo gyvenime Dainų šventės Aristido galvoje sukirbėjo klausimas „Kaip atrodė pirmieji Dainų šventės ženkliukai?“. Nuo to klausimo prasidėjo iki šiol besitęsiančios dar neturimų dainų švenčių ženkliukų ir kitokių eksponatų paieškos. Pirmiausia kolekcininkas suskubo jų ieškoti tėvų namuose, kur iš mokyklos laikų užsiliko moksleivių dainų švenčių 1964, 1969 metų ženkliukų. Iš kur jie ten atsirado, jis tiksliai nebepamena, gal su draugais pradinėse klasėse buvo apsikeitęs. „Pomėgį kažką smulkaus rinkti turėjau nuo mažens“, – prisimena muzikantas.
Svajonių ženkliukas – iš neįvykusios Dainų šventės
„Šokių dienai – vienos spalvos ženklelis, ansamblių vakarui – kitos, dainų dienai – trečios. Kiekvienai šventei be dalyvių ženklelių dar leidžiami kolektyvų vadovų ir dirigentų ženkliukai, taip pat programėlės. Jose seniau įrašydavo ne tik dalyvaujančių šventėje chorų pavadinimus bei jų vadovus, bet ir visų choristų pavardes“, – apie kolekcijos eksponatų įvairovę kalba Aristidas.
Vis labiau gilindamasis į dainų švenčių atributikos tematiką šiaulietis pildė ir plėtė savo kolekciją. Kur ieškojo eksponatų? Daugiausia Aristidą gelbėjo draugai ir pažįstami, kurie juos jam tiesiog dovanojo, taip pat buvo naudinga pažintis su įvairių Lietuvos kolekcininkų klubų nariais. Vilniuje vienoje antikvarinių daiktų parduotuvėje jį dominančios tematikos ženkliukų buvo radęs didžiausią lagaminą. „Jo turiniu besidomintiems parduotuvės savininkas duodavo liniuotę, kad rankų į ženklelių adatėles nesusibadytų, ir galėdavau valandų valandas tame lagamine kapstytis“, – šypteli kolekcininkas.
Kaip žinoti, ko ieškoti? „Lietuvos nepriklausomybės pradžios metais jokių kolekcininkams skirtų katalogų dar nebuvo, bet vis dėlto radau vieną man vertingą knygą. Joje buvo aprašyti visi dainų švenčių apdovanojimai ir ženkleliai iki 1940 metų. Bendrai susiorientuoti tų ženklelių pasaulyje man ši knyga labai padėjo“, – tikina Aristidas.
Paklaustas apie jo širdžiai brangiausią eksponatą, pašnekovas prasitaria, kad šis tuo pačiu yra ir seniausias. Tai – pirmos, 1924 metais vykusios Dainų šventės dalyvio ženkliukas. Jame šiandien, taip pat ryškiai kaip ir prieš šimtą metų, galima įžiūrėti penklinę su smuiko raktu ir natomis. „Tai – pirmas mūsų himno taktas“, – aiškina muzikantas. Žinoma, jis norėtų kolekcijoje turėti ir „šešiukę“ – 1924 m. Lietuvos nepriklausomybės šeštąsias metines minintį Dainų šventės kolektyvo vadovo ženklelį, kuriame pavaizduotas ąžuolo lapų vainikas su skaičiumi „6“. Vėlesnių, 1928 ir 1930 metų, dalyvių ir vadovų ženkliukus savo kolekcijoje jau turi.
1940 metais planuota ketvirtoji Dainų šventė dėl Lietuvos okupacijos nebeįvyko. Iš tų metų Aristido kolekcijoje tėra popieriniai kvietimai ir anketos – dokumentai, kuriuos organizatoriai siuntė būsimiems dalyviams, kviesdami atvykti į Dainų šventę. Beje, tų metų šventės dalyviams skirti ženkliukai buvo pagaminti, tik nebeišdalinti. Didžiausia Aristido svajonė būtų gauti šį neįvykusios šventės ženklelį. „Gyvai jį teko laimė matyti tik Nacionaliniame Lietuvos muziejuje“, – ilgesingai atsidūsta pašnekovas. „Iškeisti nepavyks“, – juokiasi.
Eksponatų ieško ir kaimyninėje Latvijoje, ir tolimose JAV
Pirmoji pokario metų Dainų šventė įvyko 1946-aisiais. Kadangi buvo sunkmetis, ir vadovams, ir dalyviams tuomet buvo dovanojami vienodi ženkliukai, tik skirtus dirigentams pradėjo puošti tautine juostele. Įvairių raštų, spalvų, rodos, nepavaldžių laiko tėkmei šių juostelių pavyzdžių taip pat galima rasti Aristido kolekcijoje. Jis norėtų ją papildyti itin retais dirigentų ženkleliais, tarp kurių tautinių juostų audėjų yra buvusi ir šiuo amatu garsėjanti šiaulietė, tautodailininkė Edita Dapšienė.
Vienas įdomesnių ir retesnių šiauliečio kolekcijos eksponatų – 1946 m. datuojamas lietuvių pabėgėlių stovyklų chorų dainų šventės, vykusios Vokietijoje, ženklelis. Savo kolekcijai papildyti Aristidas pasinaudojo ir už Atlanto turimomis pažintimis, iš ten taip pat turi Amerikos lietuvių dainų švenčių ženkliukų ir programėlių.
Proginės monetos, medaliai, skirti Dainų šventei, taip pat stalo medaliai, kurie atsirado ir nuo 1970 metų buvo teikiami kolektyvams po šventės, atsidėkojant už dalyvavimą, irgi rado vietą Aristido rinkiniuose. Kaip ir studentų bei moksleivių dainų švenčių, chorų sąskrydžių, skirtingų Lietuvos miestų dainų švenčių atributika, net 1971 m. Šiauliuose pirmą kartą vykusio pučiamųjų orkestrų sąskrydžio medalis. Vienas naujausių eksponatų – šiemet birželio 1-ąją Šiauliuose praūžusios regioninės dainų šventės „Teka saulelė“ ženkliukas.
Vis dėlto, Aristido žodžiais, mūsų kaimynai latviai dainų šventėms ruošia daugiau ir įvairesnių suvenyrų nei lietuviai, todėl jų dainų švenčių ženkliukus ir medalius jam sekasi rinkti greičiau ir lengviau. Latvijoje Dainų šventės pradėtos rengti anksčiau nei Lietuvoje – nuo 1873 m., o Estijoje – dar anksčiau – nuo 1869 m. Ši tradicija Baltijos šalis pasiekė iš Šveicarijos per Skandinavijos valstybes.
Pažintis ir draugystė su kaprizinguoju fagotu
Aristidas skaičiuoja, kad pirmuosius Dainų šventės ženkliukus gavo ir pačioje šventėje pradėjo dalyvauti anksčiau, nei prisijungė prie Šiaulių pučiamųjų orkestro, kas įvyko 1984-aisiais, iš karto po kariuomenės (šiaulietis tarnaudamas dvejus metus grojo Rygos štabo orkestre – aut. pastaba). Tačiau muzika, ypač dainos, Aristidą supo nuo mažens. Jo mama – viena iš penkerių seserų, kurios visos buvo labai dainingos: net trimis balsais mėgėjiškai dainuodavo. Aristido tėvas, vos sulaukęs 16-os, įsidarbino plytinėje tam, kad užsidirbtų ir galėtų nusipirkti akordeoną. Juo išmoko groti savarankiškai ir vėliau kartkartėmis pagrodavo šokiuose.
Nenuostabu, jog pradėjęs lankyti tuometinę Janonio mokyklą, berniukas mamos pastangomis atsidūrė mokyklos chore. Tačiau vos po metų jį metė, nes dainavimas netraukė, o ir papildomai po pamokų lankyti choro repeticijas tingėdavo. Vis dėlto groti akordeonu tėtis Aristidą išmokė, net mažesnio dydžio akordeoną jam buvo nupirkęs. Pirmieji berniuko klausytojai buvo namo laiptinės vaikai. Tačiau ir tuomet lankyti muzikos mokyklos su visomis jos teorinių žinių pamokomis Aristidas nepanoro, todėl mama jam rado privatų akordeono mokytoją. Porą metų pasimokęs ir tuos mokslus apleido.
Baigęs aštuonias mokyklos klases, rimčiau susimąstė apie ateitį. Taip pateko į aukštesniąją muzikos mokyklą, kur susipažino su vienu nepopuliariausių, jo žodžiais, instrumentu tarp besimokančių – fagotu. „Obojus, valtorna ir fagotas – šiuos instrumentus vaikai renkasi turbūt rečiausiais, nes jie – bene sunkiausi groti. Norint tai daryti gerai, kasdien būtina repetuoti po dvi–tris valandas“, – niuansus pasakoja fagotininkas.
Fagotas, atlikėjo žodžiais, – kaprizingas instrumentas. Jo dviejų dalių nendrinis liežuvėlis yra labai jautrus oro sąlygoms. „Vieną dieną gali groti fantastiškai, o kitą instrumentas visiškai neskambės, – apie grojimo fagotu specifiką sako pašnekovas, – man mokytis groti fagotu labai patiko. Jo skambesys buvo girdėtas iš vaikystėje matytų animacinių filmukų, kurių personažus neretai įgarsindavo būtent šis instrumentas“.
Grojant fagotu, neišeina žygiuoti, o Aristido dalyvavimas įvairiose eisenose – viena iš pučiamųjų instrumentų orkestro muzikanto darbo dalių. Todėl orkestrui žygiuojant, fagotą Aristidas pakeičia lėkštėmis. Savo muzikos instrumentą jis apibūdina kaip suteikiantį orkestrui tam tikrų spalvų. Gal todėl fagotas yra populiaresnis ir dažnesnis simfoniniuose, o ne pučiamųjų instrumentų orkestruose.
Paklausus, ar per keturis dešimtmečius grojimo orkestre jam ši veikla nepabodo, ar nebuvo kilęs noras jos atsisakyti, pašnekovas plačiai šypsosi: „Ne, man groti fagotu vis dar patinka“. Muzikantas visuomet laukia dainų švenčių pakiliai nusiteikęs: „Labiausiai džiaugiuosi galimybe vienoje vietoje pamatyti visus Lietuvos pučiamųjų orkestrus, kuriuose groja nemažai buvusių studijų draugų, pažįstamų, gera visus sutikti vienoje vietoje. Pačios šventės metu smagiausia būna eisena, kurios priekyje žygiuoja orkestras, muzikantų ji vadinama „drambliu“. Žygiuojame nuo Katedros aikštės iki Vingio parko, įkopiame į Tauro kalną. Žinau, kad ant kalno manęs lauks kariuomenės laikų draugas, jis būtinai mane kasmet nufotografuoja ir vėliau man tas nuotraukas atsiunčia...“.
Kalbino Marina Visockienė
Šiaulių miesto koncertinės įstaigos „Saulė“ inf.
Olenos Muzychenko ir Aristido Kildušio asmeninio albumo nuotr.