Vaikystėje buvęs hobiu, rankinis Artūrui vėliau peraugo į profesionalo karjerą, dabar mylima sporto šaka transformavosi į trenerio darbą. Jubiliejų pasitinkantis Artūras Strupas sau linki energijos, sveikatos ir neišblėstančio entuziazmo dirbant su jaunimu.
„Svarbiausias mano tikslas – stengtis sugrąžinti Šiaulių rankinį į buvusias aukštumas“ – sakė A. Strupas.
Šiaulių miesto mero patarėjas Vincas Urbonavičius rankinio treneriui A. Strupui linkėjo sveikatos ir motyvacijos dirbant su vaikais, jaunimu bei įsimintinų metų. Sporto skyriaus vedėjas Gintaras Jasiūnas linkėjo išlikti sportišku ir įgyvendinti savo išsikeltus tikslus, atgaivinant rankinio sporto šaką mieste ir grįžtant į pergalių kelią A lygoje.
Interviu su Artūru Strupu (parengė Justinas Visockas):
– Kokiomis mintimis pasitinkate sukaktį?
– Būnant treneriu, mokytoju ar žaidėju, mano visas gyvenimas sukasi apie sportą. Pase rašo, kad jau sukanka 50, o širdelėje dar to nejaučiu. Darbas su jaunimu įpareigoja būti gyvybingu, energingu, jaunatvišku. Todėl stengiuosi palaikyti tokį gyvenimo būdą ir tai man patinka.
– Kada prasidėjo jūsų draugystė su rankiniu?
– Treniruotes lankyti pradėjau trečioje klasėje, kai treneris Vytautas Čepulis apsilankė mokykloje ir rinko naują vaikinų grupę. Tuo metu rankinis Šiauliuose buvo itin populiarus. „Tauro“ komanda žaidė tuometinėje sąjungos pirmoje lygoje. Eidavome, žiūrėdavome varžybas, turai vykdavo po kelias dienas. Pilnos tribūnos žiūrovų, penkios–šešios komandos atvykdavo į turą. Kietas, kovingas žaidimas sužavėjo mus, vaikus. Varžybos vykdavo toje pat „Tauro“ sporto salėje (dabartinė Krepšinio akademija „Saulė“ salė – aut. pastaba), kur ir šiandien dirbu su vaikais. Lietuvos čempionatuose nuolat tapdavome prizininkais, tiesa daugiausia iškovodavome bronzos medalius, mat buvo itin pajėgios Varėnos ir Vilniaus komandos. Kartą iškovojome ir sidabrą. Treneriui V. Čepuliui rekomendavus, 10–12 klasėse jau mokiausi Šiaulių sporto internate (dabartinė Sporto gimnazija – aut. pastaba), pas trenerį Aloyzą Samuolį.
– Kaip klostėsi karjera pabaigus mokyklą?
– Pabaigę mokyklą su keliais bendraklasiais vykome į peržiūrą Klaipėdos klube, tačiau manęs nelabai sužavėjo sąlygos ir nusprendžiau grįžti į gimtus Šiaulius. Čia mane į savo treniruojamą komandą „RSV“ pakvietė treneris Antanas Katkevičius. Ekipa rungtyniavo Lietuvos pirmoje lygoje. Tapome 1993–1994 metų sezono čempionais. Vėliau „Tauro“ komandos treneris Arūnas Grabauskas pakvietė prisijungti prie aukščiausioje lygoje žaidusio klubo. Buvome jauni, energingi, tačiau pradžioje tarsi dubleriai pagrindinei sudėčiai. Po metų Šiauliuose situacija kardinaliai pasikeitė: komandoje likome daugiausia jaunimas ir keli patyrę žaidėjai. Tada teko mums tapti pagrindiniais vedliais ir tai sekėsi daryti visai neblogai. Pastoviai tapdavome čempionato prizininkais. Tuo pat metu, paskatintas trenerio A. Grabausko, pradėjau studijuoti Šiaulių universitete. Įgijau pradinio ugdymo pedagogikos ir kūno kultūros specialybės pedagogo išsilavinimą.
– Kokia pergalė per karjerą įsiminė labiausiai?
– Kadangi tapdavome Lietuvos čempionato prizininkais, įgydavome teisę dalyvauti Europos taurės rungtynėse. Dėl lėšų stygiaus beveik visos varžybos vykdavo užsienyje. Prisimenu kelionę į Ispaniją autobusu. Keliavome tris dienas, miegojome autobuse, o atvykę ryte, vakare jau turėjome varžybas. Tokiomis sąlygomis pergalių tikėtis naivoka, bet eidavome ir kaudavomės. Teko žaisti prieš Ispanijos Leono „Ademar“ komandą, Vengrijos čempionus „Vecprem“ rankininkus. Šios komandos daug metų iki šiol žaidžia Europos čempionų lygoje.
Mūsų pakilimo laikotarpiu, 1999 ir 2000 metais su „Tauro“ komanda iškovojome „Didžiąją radijo ir televizijos taurę“. Nugalėjome itin pajėgią Kauno „Granito“ komandą, todėl šios pergalės man yra vienos reikšmingiausių karjeroje.
– Ar žaidėte tik Šiaulių rankinio klubuose?
– 2002 m. gavau pasiūlymą vykti į Panevėžį ir žaisti naujai suburtoje „Viking Malt“ komandoje. Ją tuo metu treniravo dabartinis Lietuvos vyrų rankinio rinktinės treneris Gintaras Savukynas. 2002 m. atvykau į Panevėžį, o 2006 m. pirmą kartą pavyko nutraukti Kauno „Granito“ ekipos vienvaldystę čempionate. Du metus iš eilės mes tapome čempionais. Per šešerius metus Panevėžyje net keturis kartus laimėjome Didžiąją rankinio taurę. Etapas Panevėžyje buvo nelengvas, kadangi dirbau Šiauliuose, o treniruotis reikėjo važiuoti kone kasdien. Tempas buvo beprotiškas, tačiau buvo energijos, noro ir apie tai, kad gali nesuspėti, kad esi pavargęs, net negalvodavai. Didelis noras ir motyvacija nugalėdavo. Po etapo Panevėžyje mane į Šiaulius vėl pasikvietė buvęs ilgametis bendražygis Arūnas Balčiūnas. Su manimi į Šiaulius grįžo ir jo brolis Artūras bei dar trys žaidėjai. Jau pirmame sezone patekome į didžiosios taurės finalą, kur nusileidome Kauno komandai. Po kelerių metų Šiauliuose jau baigiau žaidėjo karjerą, ir prasidėjo naujas gyvenimo etapas – tapau treneriu.
– Ar rankinis – vienintelė sporto šaka jūsų gyvenime?
– Rankinis mane lydi nuo pradinių klasių iki šiol, tačiau greta jo visuomet atsiranda vietos ir kitai aistrai – futbolui. Su draugų kompanija netgi esame subūrę mėgėjų komandą „Šiaulių fanai“, kurioje ne vienerius metus sėkmingai žaidžiau. Ji ir dabar gyvuoja, puikiai pasirodo Šiaulių apskrities pirmenybėse. Keičiasi kartos, keičiasi veidai, bet komanda išlieka.
– Kaip pradėjote trenerio karjerą?
– Baigęs žaisti gavau galimybę susirinkti berniukų, gim. 2007 m., grupę. Žaidėjams buvo apie dešimt metų, kai pirmą kartą su jais susitikome 2017-aisiais, dabar jiems jau 17–18 metų. Mano specialybė – pedagogas, aš nuo 2000 metų dirbu Kairių jungtinėje mokykloje fizinio ugdymo mokytoju. Su vaikais moku dirbti, tad tapti iš žaidėjo treneriu ir mokyti vaikus man patiko ir sekėsi. Jau pirmame čempionate su šia grupe iškovojome bronzos medalius. Nuo antro sezono iki šiol tampame čempionais, to sieksime ir šiemet. Vienas žymiausių tos pirmos grupės mano auklėtinių – Simas Butkus, kuris šiemet jau atstovauja aukščiausioje lygoje žaidžiančiai Kauno „Granito“ komandai, Lietuvos čempionate dar padeda SC „Dubysa“ komandai. Vyrų komandoje šiuo metu rungtyniauja 5–6 mano auklėtiniai, kuriuos užauginau nuo mažens. Prieš porą metų pradėjau dirbti su dar viena vaikų grupe, berniukais, gimusiais 2012 metais. Jau pirmais metais iškovojome sidabrą, žiūrėsime, kaip mums seksis šiemet.
– Ar visą gyvenimą sportuodamas, sportu mėginote sudominti ir savo vaikus?
– Taip jau gyvenimas susiklostė, kad tik mažasis sūnus kol kas juda su manimi rankinio treniruotėse. Vyriausioji dukra lankė šokių būrelį, jaunesnioji dukra užsiima lengvąja atletika, studijuoja Šiauliuose sporto specialybę. Sūnus mokosi Kaune esančio Karo licėjaus 11 klasėje. Jauniausias mokosi antroje klasėje. Su manimi važiuoja į treniruotes, tikiuosi, kad ateityje gal pasirinks rankinį. Vaikas – judrus, žaidžia, laksto, pasirinks ką norės, jokio spaudimo nėra, bet būtų smagu, jei lankytų rankinį.
– Ko palinkėtumėte sau jubiliejaus proga?
– Sau norėčiau palinkėti energijos ir sveikatos. Svarbiausia, kad neišblėstų entuziazmas, dirbant su jaunimu. Juk kuo daugiau įdėsime į jaunimą, kuo daugiau juos išmokysime, tuo šviesesnė bus Šiaulių rankinio ateitis. Žinoma, apie šviesią ateitį sunku svajoti, kai šiai sporto šakai itin trūksta finansų, ir mes neturime savo „namų“. Mokyklų salės tinkamos rankinio treniruotėms su vaikais, o su vyresniais jau darosi ankšta. Sunku tobulėti, sunku siekti aukščiausių rezultatų. Bet mes – kantrūs, tikimės, kad situacija pasikeis. Aš viliuosi sulaukti, kai pabaigę sporto mokyklą jaunuoliai po studijų vėl sugrįš į Šiaulius ir subūrę pajėgią komandą grįšime ten, kur Šiaulių rankinis ir turi būti – aukščiausioje lygoje.
